Iki šiol aš karštai garbinau pokerio teorijos privalumus ir griežtus tyrimų rezultatus. Tačiau taip pat turiu pabrėžti, jog nemanau kad teorija yra visagalė. Kaikurie žaidėjai, o ypač tie, kurie yra apsigimę matematikai, žiūri į pokerį per rožinius akinius. Jiems atrodo, kad pokeris yra tik matematinis konstruktas, uždavinys su apibrėžtu sprendimu. Tokie žmonės įsivaizduoja, kad užsirakinę 20-čiai metų kambaryje su kalkuliatoriumi savo žaidimą galėtų išvystyti taip, kad nugalėtų geriausią pasaulio žaidėją.
Šie žaidėjai įsitikinę, kad pokeris susideda tik iš strategijų. Lyg turėtum kortelę , kurioje būtų parašyta kaip tapti neįveikiamu. Be abejo pokeris veikia ne taip. Jo reikia išmokti, visa išmokta informacija turi persismelkti iki kaulų. Tavo protas turi susidėlioti teisingą neuro asociacijų tinklą, ir to galima pasiekti sužaidus šimtus tūkstančių handų. Tau nereikia suplanuoti visų strategijų ar būti apsėstam matematikos. Aš pažinojau daugybę žaidėjų, kurie matematiškai buvo pajėgesni už mane, bet negalėjo išsilaikyti 1$/2$ blind’ų žaidime.
Atsimink sunkų pokerio hand‘ą kurį kažkada žaidei. Gali tikėti, kad yra koks nors būdas šį handą laimėti ir surasti „teisingą atsakymą“, lyg būtum koks mokslininkas žiūrintis į laboratorinę pelę jos labirinte. Gali tikėti kad teorija tau parodys atsakymą. Tačiau kodėl tuo tiki? Tu nori tai pamatyti iš mokslininko pusės. Tačiau realybėje pats ir esi pelė labirinte. Ir niekada nebūsi mokslininku. Esi įsitrigęs, ir nėra jokio būdo iš to pabėgti. Tu neturi priėjimo prie tobulos teorijos, ir nežinai kodėl tavo teorija yra netobula. Ir gali būti, kad viskas ką žinai, niekada nenuves tavęs prie optimalaus sprendimo. Kažkurioje savo proto dalyje gali tikėti kad pokeris yra gražus, teisingas, matematiškai nesugadintas žaidimas. Tačiau tu esi tas, kuris mokosi pokerio, esi ta pelė ieškanti išėjimo iš labirinto. Protas tave išgelbės ne visada.
Haseeb Qureshi
